Скачать

Римское частное право

1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum

Šiuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei (civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives, quirites). Todel ši teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji neliete tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.

Svetimšaliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos dalis – ius peregrinorum.

Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai iš esmes R. valstybe buvo R. miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis nauja R teises atšaka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke specialus magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium buvo ne tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile, peregrinorum ir gentium neteko reikšmes.

2. Ius publicum, ius privatum

Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir ius privatum. Pasak Ulpiano, viešoji teise liecia valstybes reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Viešosios teises normos buvo imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygiškai ju laikytis. Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius sudaryti ar nesudaryti, pateikti ieškini ar ne. R. viešoji teise nunyko zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir viešuosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.

3. Romenu teises periodizacija

Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m., rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija skirstoma i 4 laikotarpius:

3. seniausiu laiku arba archaiškas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e. vidurys). Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.

4. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado daug belaisviu ir svetimšaliu. Tai leme naujos teises šakos – ius gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reikšmes turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.

5. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato laikotarpis. Nauji teises šaltiniai – senato ir princepso leidziami aktai. R. t. pasiekia aukšciausia išsivystymo lygi.

6. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565 m.m.e. (Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma supaprastinti, unifikuoti teises šaltinius. Dideja imperatoriu (dominus) konstituciju reikšme.

4. Romenu teises šaltiniai ir rušys

Pagrindiniai teises šaltiniai:

1. Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu rašytiniu istatymu. Nerašytoji paprotine teise sudare salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas bandymas kodifikuoti.

2. istatymai; Respublikos laik-piu istatymas (lex) reiške tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp. laik-piu. Prieš tai (ir XII l. ist.) – uzrašyti paprociai. Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo (vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad jie privalomi visiems gyventojams.

3. senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais. Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet sprendziama išvada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai, principato pabaigoje senatas tik išklausydavo pranešima apie senato nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis imperatoriaus konstitucijoms.

4. imperatoriu konstitucijos; Imperatoriu leidziami norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai aktai, labiausiai panašus i istatymus), mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems valdininkams), dekretai (imperatoriaus kaip aukšciausio teisejo sprendimai) ir reskriptai (atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.). 1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus iuris civilis (Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas (imperat. konstituc. rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai, 50 knygu), institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus, “vadovelis”, 4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo ipediniu noveles iki 582m.).

5. pretoriu ediktai; tam tikro rango R. magistratu manifestai, kuriuose skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules, kurios suteike galimybe tenkinti ieškinius ir salygas. Pretorine teise aktyviai veike ius civile.

6. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji komentatoriai – pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir principato laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises šaltinio statusa. I a. išsiskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir sabinieciu. 2/3 Digestu – Ulpiano ir Pauliaus veikalai.

5. Romenu teises recepcija

Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) išsilaike iki 1453 m. Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp. teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas daug šimtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant R.t. didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu laiku R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu paaiškinimais arba komentarais (glosos). Šios krypties atstovai – glosatoriai. Jie labiau domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau demesio skyre postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta veikiancia teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja, taciau jis pats buvo R.t. sistemos produktas.

6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas

Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais realizuoti tuos savo interesus, kurie neprieštarauja teisei. Seniausiais laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale – barbariškas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties ribose. Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a. pabaigos imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja teismo, kaip valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio subjektyvines teises, valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija – ju veikla tiesiogiai susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu sprendimu vykdymu. R. valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi teises pazeidimo faktu, t.y. asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti kazkas trukdo, turi teise pateikti ieškini. R.t. teige, kad ne subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo teises gynimo pagrindas. R. poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti tik tada, jei ji buvo uztikrinta ieškinine gynyba. Subjekt. teises gynimo formule: “ieškinys – subjektyvine teise”. Nera ieškinio, nera ir teises.

7. Ieškinio savoka ir rušys

Ieškinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo prielaida. Digestuose ieškinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik-piu pretorius turejo teise suteikti ieškinine gynyba reikalavimams, kurie atsirado iš naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Ieškiniai: daiktiniai (actio in rem), asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas. Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai – jei ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius santykius. Šie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, iš anksto zinomas atsakovas. Dar skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios. Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises ieškinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas bonae fidei ieškinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme, išsiaiškindavo tikraja šaliu valia – tai, ko šalys sieke sudarydamos sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme parašyta. Daiktiniai ieškiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes: del pazeistu turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); baudiniai (actiones poenales); mišrus (actiones mixtae). Dar skiriami actiones utilis (išvestiniai ieškiniai), kai teisejui pavesdavo nagrineti byla pagal jau esama ir praktikoje pripazinta ieškini. Keiciantis civiliniams santykiams atsirado actio ficticiae (ieškiniai su fikcija). Atskira grupe sudare kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).

8. Civilinis(legisakcioninis) procesas

Yra 5 pagrindines legis actiones formos:

1. legis actio sacramento

Iš esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima apresti ivairius ieškinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma. Susidaro iš dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: šalys prieš magistrata iškilmingais zodziais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu, kuri vadinosi sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas praloše sakramentum, neteisiosios šalies pinigai atitenka izdui. Ieškinyje del daikto butinas daikto pateikimas teismui. Ritualas: ieškovas laikydamas vindicta taria formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso jam ir po to vindikta paliecia daikta. Šis veiksmas vadinosi vindicatio. Po to – atsakovo veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti daikta. Ieškovas siulo atsakovui paskirti sacramentum. Litiscontestatio – šalys kreipiasi i iš anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais. In iure gincas nebuvo sprendziamas iš esmes. In iudicium: šalys tuoj pat po liticontestatio dalyvaujant magistratui išsirenka savo teiseja iš privaciu asmenu.

2. legis actio per manus iniectionem

buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spresti. Ieškovas atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam tikra formule, jei atsakovas cia pat nesumoka, ieškovas gali ji vestis pas save ir sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu ir skelbia skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka i dalis. Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo padaryti isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.

3. legis actio per pignoris capionem

Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui. Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir viešo pobudzio reikalavimams.

4. legis actio per iudicis postulationem

Skyresi tuo, kad po šaliu pareiškimu buvo prašoma, kad magistratas paskirtu teiseja.

5. legis actio per condictionem

Ieškovas praneša atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti išsirinkti teiseja. (pretenzijos prieš magistrata išdestymas, po to condictio (pranešimas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu išsirenka teiseja, po to – in iudicium).

Butina legisakcioninio proceso salyga – šaliu dalyvavimas. Atsakovo dalyvavimas – ieškovo reikalas.

9. Formuliarinis procesas

Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2 Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo našta perkeliama pretoriui. Šalys gali reikšti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga – suteikti jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco teisine esme ir išdesto ja specialiame rašte (formula) teisejui. Pagal ja vyks teisena stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti naujiems gincams, kuriu nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti nurodomas teisejas, ieškovo pretenzija, sudetingesnese bylose – aplinkybes, pavedama teisejui išteisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei pasitvirtins. (2 dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti ieškovui formule. Pretorius savo nuoziura galejo surašyti formule ieškovui, kurio teise nebuvo numatyta ius civile (pretoriniai ieškiniai, pagrindas – faktine padetis). Kartais pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2 stadijos – in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu pretoriaus ediktas panaikino ieškovo teise jega atvesti atsakova, taip pat ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam procese, yra litiscontestatio, jo reikšme – perduoti byla teismui. Po jo atsiranda teisiniu pasekmiu: ieškovas praranda ieškini, t.y. jis negali antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas neivyko ar nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistaves tarp šaliu iki šio momento, nustoja galiojes. Atsiranda naujas santykis -– šaliu isipareigojimas paklusti teismo sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti, ar tos aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su ieškovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ieškini ieškovui. Po litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ieškovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi šalys susitare nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu apeliaciju, kadangi nebuvo teismu pakopu. Ieškovas galejo kreiptis i pretoriu, irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ryškeja tendencija asmenine atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro ieškinio.

10. Ekstraordinarinis procesas

Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines teises gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis procesas – priešingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine-teisine bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas išstume formuliarini ir absoliut. monarchijos pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo sfera išsiplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo teise spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo spresti kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. Šaliu iškvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines valdzios atstovui. Ieškovo skundas irašomas i teismo istaigos protokola, po to oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia – ieškovo pretenzijos išdestymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šia pretenzija gincys. Priimta sprendima galima buvo skusti aukštesniajam pagal ranga magistratui (apeliacija). Sprendimo vykdymas – paskutine proceso stadija, jam nebereikejo specialaus ieškinio. Išsaugojo daug normalaus civilinio proceso bruozu – šaliu rungimosi principas, teismas pradeda darba esant ieškovo pareiškimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei praše ieškovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo viešumo principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne reikšme igijo raštvedyba. Šalys privalejo imoketi zymini mokesti, kuri panaudodavo kanceliarinems išlaidoms padengti.

11. Ieškinine senatis

Ieškinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine tvarka gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje atsirado gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto teiseje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareikšti atskiru kategoriju ieškinius. Šie terminai budavo ganetinai trumpi. Ankstyvojoje epochoje civiliniu ieškiniu neribojo jokie terminai. Kol egzistuoja teise, egzistuoja ir teise i ieškini. Pretoriai pradejo riboti (1 metu terminai), ieškiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto trukumams – 6 men., kai kurie civ. ieškiniai del paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado terminai ir kitiems civ. ieškiniams. Ieškinines senaties termino kategorija R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ieškini - 30 metu) R. teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo ieškinines senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti. Terminuotose sutartyse ieškinines senaties termino pradzia buvo laikoma diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del daiktines teises ieškinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to laiko, kai savininkas igydavo teise i ieškini, t.y. kai jis suzinodavo, kur jo daiktas. Ieškinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama arba sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram laikui nutraukia termino eiga. Ieškinines senaties termino pabaiga panaikindavo teise i ieškini, taciau reikalavimo teise ar teise i daikta tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.

12. Status libertatis

Status libertatis - viena iš caput sudetiniu daliu. Status libertatis turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra didelis skirtumas. Šeimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris (svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae (šeimininko valdzioje). Tik vergo šeimininkas galejo kreiptis i teisma. Vergo šeimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai. Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio vardu ir naudai. Šeimininkas galejo suteikti vergui ukini savarankiškuma, mokant šeimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo išlaisvinti šeimininkas. Normalus išlaisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug formaliu ir neformaliu išlaisvinimo budu. Išlaisvintieji savo teisemis nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje išlaisvintasis savo patrono atzvilgiu išsaugojo tris pagrindines pareigas - obsequim, operae ir bona.

13. Status civitatis

Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas, priešas, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta iš 5 grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove jais buve, išimtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus i R. teritorija), latinai, peregrinai, išlaisvintieji ir kolonai. Tik Romos pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu - patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo teise pasisavinti zeme iš valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisiškai tai laisvo zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini statusa. Jie iejo i patriciju šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visiško subjektiškumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeniškai laisvi ir nepriklausomi. Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti aukštu valstybiniu pareigu, buti senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. Iš esmes nera skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), išskyrus 2 atvejus: - draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu viršune – luomai cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R. pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise sukurti šeima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).

14. Status familiae

Šeima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai šeimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu šeima buvo patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo išorinio pasaulio sistema, kurios vienintelis šeimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su išoriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu poziuriu vienoda tiek šeimos nariams, tiek ir šeimos turtui. Ši absoliutine pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, šeimos teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reikšme liko tik apibudinant vyro valdzia zmonai. R. šeima buvo suskirstyta teisiniu poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei priklause tik pater familias, t.y. šeimyniniu poziuriu visiškai savarankiški asmenys. Visi kiti šeimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei zmona, kuri santuokoje cum manu šeimoje uzeme dukters padeti, buvo personae alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias mirties šeima paprastai suskildavo i keleta savarankišku šeimu. Taciau jie ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.

15. Caput. Caput deminutio.

Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo, kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias. Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau, prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media ivykdavo tada, kai zmogus, išsaugodamas laisves statusa, netekdavo R. pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal iuris gentium. Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia pasikeitimu. Asmuo išsaugo laisves ir pilietybes statusus, taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios šeimos, kuriai priklause, atzvilgiu. Del minima visiškai nutrukdavo ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).

16. Status

Teisnumas reiškia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga - veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas. Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui. Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reikšti savo valia. Pagal amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu buvovisiškai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25 metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo suteikta teise prašyti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma. Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo apribotas.

17. Juridiniai asmenys

Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises subjekto, ukinio gyvenimo savarankiško vieneto ideja, nors ir nesuformulavo juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik iškele juridinio asmens ideja, bet ir suteike jai praktine išraiška, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta, nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum (turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. Švietimui, mokslui, paramai ir t.t. šiai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius šio teises subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas iš susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3. Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius veiksmus.

18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra commercio.

Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai – teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai, kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo galima ginti tik iš res corporales atsirandancias teises, nes tik res corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno nors teises, kylancios iš res incorporales, tai jos galejo buti ginamos actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje – daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanuoti ir t.t., daiktai, išimti iš komercines apyvartos – daiktai, kurie negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo šie išsamus daikto išemimo iš civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dieviškajai teisei): a) res sacrae – ypatingu šventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (šventyklos, altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai išreikšti (kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be švento akto gyne dievai (miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri daiktai) – oras, juros bei ju krantai. Šie daiktai priklause visiems; b) res publicae in publico usu (bendrai naudojamas viešasis turtas: pvz. keliai, aikštes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi (valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi rušys priklause valstybei.

19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.

Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes, vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai), seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. Šiu formu tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu šeimos ukini pagrinda, apyvartos kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo mazesne reikšme. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos i kita arba kurie patys juda. Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems šiems daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant paviršiaus, priklauso paviršiui”. Ši klasifikacija turi tam tikra ryši su daiktu klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res mancipi perdavimo budams.

20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.

Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fiziškai sunaikinami viena karta juos pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais. Nesuvartojami daiktai neišnyksta jais naudojantis, o jei ir išnyksta, tai palaipsniui. Šios klasifikacijos reikšme išryškejo prievolineje teiseje, nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis. Papildomi daiktai materialiai yra savarankiški, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu rušys: daikto dalys (savarankiškais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomiškai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neukiškumo jie nebuvo surinkti.).

21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.

Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti iš daugelio ivairiu sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai, namai, spintos). Šiu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes). Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines. Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios rušies fiziškai savarankišku daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. Šie daiktai galejo buti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris išlikdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai materialiai yra savarankiški, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu rušys: daikto dalys (savarankiškais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomiškai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neukiškumo jie nebuvo surinkti.).

22. Daiktiniu teisiu savoka ir rušys.

Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1) tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti tik neišimti iš komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species). Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir pranašumo teise. Pirmuoju atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta iš vienu ranku i kitas, treciajam asmeniui išlieka su šiuo daiktu susijusi daiktine teise. Pranašumo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie santyki tarp subjekto ir daikto. Šiuo atveju kalbame apie santyki tarp keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno iš ju su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir “ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atzvilgiu, iura in re aliena. Šioms teisems priklause servitutai, uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie šiu teisiu prisidejo ir amzina nuoma bei paviršiaus teise.

23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.

Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas nesuteikia teises pareikšti ieškini bet kuriam pazeidejui, valdymas neatsinaujina ipso iure sugrizus iš nelaisves, tiesiogiai nepereina paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti. Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti šiuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis reiške faktini daikto turejima – corpus. Šio elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas reiške nora pasilikti daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena iš pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo betarpiškai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui.

24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.

Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:

2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.

3) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).

a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi šalys del to susitaria.

b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien remiantis valios išreiškimu, jei daikto valdytojas pareiškia esas pasiryzes perduoti šiam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.

4) Sugebejimas igyti valdyma. Šiai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reikšme. Asmenys, kurie buvo kieno nors valdzioje, negalejo savarankiškai igyti turtiniu teisiu.

5) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise iš esmes nepripazino valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras išimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau iš esmes leido.

6) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prieš savo valia netenka galios viešpatauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1. corpore (pvz. valdytojas iš baimes atsisako savo zeme atsiimti iš okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta arba miršta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

25. Valdymo apsauga

Viena iš pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta, bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo priešingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ieškiniais, o posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai. Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b) interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti atimtas iš faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a) interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei iš valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo ginamas asmuo, iš kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas, šiam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis: interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. Šie interdiktai buvo ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.

26. Nuosavybes savoka ir rušys.

Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo išvengiama formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. Šiais atvejais igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei iš valdytojo buvo atimamas daiktas, jis galejo pareikšti ieškini, jo formuleje buvo daroma prielaida, kad ieškovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos. Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, išnyko po to, kai Karakula 212m. praktiškai visiems R. imperijos gyventojams suteike pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui uzdetas ivairias prievoles.

27. Nuosavybes teises ryšys su daiktine teise.

Daiktine teise yra asmens juridinis viešpatavimas daiktui. Pats viešpatavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena iš pagrindiniu teisiu. Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija, yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu šia pagrindine teise.

28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.

Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija, kuri pašalina galimybe tretiems asmenims kištis i svetima nuosavybe). Jau viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise; papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi reiškia to daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį valdymą, nebuvo prarandama nuosavybė, o drauge ir ius possidendi. Savo teises savininkas galėjo įgyvendinti pretorinių procesinių priemonių pagalba, reikalaujant išduoti jam priklausantį daiktą. Ius disponendi - tai teisinio disponavimo daiktu galimybė. Tai reiškia, kad savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės subjektu. Nuosavybė yra vienalytė ir elastinė teisė, todėl nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teisės dėl įvairių apribojimų būna maksimaliai sumažintos. Teoriniu požiūriu nuosavybė yra neribota teisė. Taigi, teisė - tai daiktinė ir autonominė asmens teisė valdyti (naudoti ir disponuoti materialiu daiktu), kuri iš esmės yra neribojama, tačiau tik tiek, kiek ji nepažeidžia egzistojančios teisėtvarkos.

29. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai.

Usucapio (įgyjamoji senatis) - tai nuosavybės teisės įgijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dėl jo valdymo įstatymų nustatytam laikotarpiui. Usucapio institucijos tikslingumą romėnai pagrindė būtinumu panaikinti teisinės padėties netikrumą daikto nuosavybės sferoje. Šiuo būdu galėjo pasiremti ir asmenys, kurie įgijo kokį nors daiktą, nesilaikydami reikiamos teisinės formos ir todėl neįgijo nuosavybės teisės. Usucapio turėjo 5 pagrindinius bruožus: 1) Res habilis - apibūdino objektą, į kurį galima buvo įgyti nuosavybės teisę usucapio būdu; 2) Titulus - valdymui daiktas turėjo būti įgytas teisėtai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri turėjo egzistuoti bent daikto užvaldymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis valdymas sukelia nuosavybės teisės atsiradimą usucapio keliu. Šis valdymas turi būti pagrįstas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia šį daiktą pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtigų daikto valdymo terminai. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius - 2 metus. Occupatio (užvaldymas) - seniausias būdas, kuris buvo taikomas įgyjant nuosavybę į užvaldytą niekieno daiktą (res nullius). Romėnų teisė res nullius statusą pripažino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi laukiniai gyvuliai, esantys laisvėje, nepriklausomai nuo to, kam priklausė sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripažįstami res nullius), thesaurus (lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidarė neįmanoma nustatyti jų savininko), res derelictae (palikti daiktai - derelikcija -tai atsisakymas nuosavybės laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdymą ar galutinai paliekant žemės sklypą) ir res hostiles (daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos valstybės, su kuria R. pradėjo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris reiškė esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą. Nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar naujai sukurtą objektą galima buvo grąžinti į pirmykštę padėtį, ar ne. Sujungimas ir sumaišymas. Accessio vedė prie nuosavybės įgijimo šalutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo prijungti prie pagrindinių daiktų ir tuo būdu ekoominiu požiūriu tapo jų sudėtine dalimi. Šis procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui taisyklės pagrindu. Confussio (skysčiams) ar commixio (kieti) būdu sumaišyti daiktai, jei jų negalima buvo atskirti, sudarydavo bendrą nuosavybę. Vaisių įgijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui, kuris nuosavybės teisę į vaisius įgydavo pirminiu būdu, išimtis tik vaisiams siuarąja prasme. Daikto savininkas, išnuomodamas savo daiktą, įgalioja nuomininką juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio būdu įgyja nuosavybės teisę į juos. Sąžiningas valdytojas įgyja nuosavybės teisę į vaisius nuo jų atsiskyrimo momento. Vienintelė buvo sąlyga, kad vaisių atsiskirymo momentu subjektas būtų sąžiningas valdytojas.

30. Iðvestiniai nuosavybës teisës ágijimo bûdai.

Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svërëjas, 5 liudytojai, res mancipi ágijëjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybës perdavimo mancipatio bûdu objektas buvo tik res mancipi. Ðio akto dalyviais galëjo bûti tik R. pilieèiai. In iure cessio (perleidimas teisme) - tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidëjas buvo atsakovas, o ágijëjas - ieðkovas. In iure cessio bûdu buvo galima perduoti nuosavybæ á res mancipi ir res nec mancipi. Ðiuo bûdu taip pat buvo galima ágyti ar atsisakyti nuo servitutø bei kitø teisiø, galëjo naudotis tik R. pilieèiai. Traditio (perdavimas)- ði forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sàlygos: daiktas turëjo bûti faktiðkai perduotas, perleidimo faktà turëjo lydëti perleidëjo valia perduoti nuosavybæ bei priëmëjo valia tà nuosavybæ ágyti iusta causa, turëjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrësi nuo mancipatio ir in iure cessio: traditio galima ávykdyti ðalims nedalyvaujant, t.y. per treèiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure cessio, átepus sàlygas ir terminus, buvo niekinës, tai traditio - ne. Negalima perduoti tik servitutø, nes tai res incorporales, jiems negalima taikyti valdymo; traditio negalëjo padaryti tas, kas nevaldë, arba nelaikë daikto.

31. Nuosavybës teisës gynimas.

Pagrindiniai ieðkiniai, tarnavæ savininko nuosavybës teisës gynimui R.t. buvo rei vindicatio (vindikacinis ieðkinys) ir actio negatoria (negatorinis ieðkinys). Ðie ieðkiniai turëjo daiktiná pobûdá, priklausë pretorinëms gynybos priemonëms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis turëjo teisæ naudotis posesorine gynyba, kurià garantavo atitinkami interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis ieðkinys - nevaldanèiojo savininko reikalavimas valdanèiajam nesavininkui dël daikto sugràþinimo.

37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas

Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (sužadėtuvių) institutas. 3 santuokos arba manus žmonai sudarymo būdai: Confarreatio – religinis aktas. 10 liudytojų, žyniai, tik tokioje santuokoje gimę vaikai galėjo tapti aukštais bažnytiniais pareigūnais; Coemptio – žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir svėrėjas su svarstyklėmis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. Šie būdai – tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu – vienintelė santuoka. Sudaroma paprastu besituokiančiųjų susitarimu, lydima kai kuriu buitinių papročių. Kad santuoka būtų teisėta, reikėjo: 1) amžius – vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuoką; 3) ius conubii. Būtina teisinė santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per visą santuokos laiką išliktų tos sąlygos, kurios buvo būtinos susituokiant. Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno iš sutuoktinių mirtimi. Santuokos nutraukimo pagrindu pirmiausiai būdavo capitis deminutio. Santuoką cum manu galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta ne tik abiejų sutuoktinių susitarimu, bet ir vieno valia. Teisinių pagrindų santuokai nutraukti nereikėjo. Ištuokos principas – vienas pagrindinių šeimos principų. Turtinės sankcijos – jei kaltas vyras, jis prarasdavo donatio, jei žmona – kraitį.

38. Sutuoktinių tarpusavio santykiai

Cum manu santuokoje žmona paklusta vyro valdžiai. Panašiu į vindikacinį ieškinį vyras galėjo susigrąžinti žmoną, palikusią namus, gali įvairiai bausti, net užmušti, parduoti vergovėn. Žmona neturi teisnumo. Ji yra savo vyro įpėdinė, bei savo agnatų. Sine manu žmona išsaugodavo savo teisinį statusą. Jokios drausminės valdžios vyras neturi. Ji galėjo sudaryti su savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draudžiamas. Kiekvienas iš sutuoktinių buvo turtiniu atžvilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam reikšti negarbės ieškinių. Vienas kitą privalo saugoti. Išlaikyti šeimą buvo vyro pareiga. Žmona ir vaikai galėjo reikalauti išlaikymo. Santuokos sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis – dos, jį iš savo turto išskirdavo žmona arba jos pater familias ar globėjas. Įforminamas specialiu aktu. Dos turėjo apsaugoti vyrą nuo ištuokos žmonos iniciatyva. Donatio – ikivestuvinės dovanos žmonai. Lygus dos, kaip žmonos teisių garantija.

39. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai

Tėvų ir vaikų santykius apsprendė patria potestas. R.t. pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Motina į savo vaikus neturėjo jokių teisių net ir po jo mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo vaikų agnate. Santykių pagrindas – teisėta santuoka ir teisėta šeima. Nesantuokiniai vaikai teisiniu požiūriu buvo svetimi savo tėvams. Vėliau pripažino motinos ir jos giminių atžvilgių kognatais. Tėvo neturėjo. Asmeninių santykių sferoje nuo pater familias priklausė naujagimio gyvenimas. Teisinių santykių sferoje vaikai – personae alieni iuris. Tėvas atsakė už vaikų deliktus padarytą žalą. Laikui bėgant patria potestas prarado savo patriarchalinį pobūdį. Turtas, kurį sūnus įgydavo tarnaudamas kare ar valstybinėje tarnyboje, buvo jo nuosavybė. Vėliau – ir iš motinos ar jos giminaičių paveldėtas turtas. R. imperijos pabaigoje iš patria potestas liko tik šešėlis. Buvo pripažintas vaikų turtinis nepriklausomumas. Šeima jau nebe teisinis vienėtas, bet savarankiškų teisinių santykių subjektų sąjunga. Neteisėtus vaikus galima buvo įteisinti legitimatio būdu. Galima buvo įsūnyti ir svetimus vaikus (arrogatio).

40. Paveldėjimas pagal testamentą.

Pagal R.t. testamentas – vienašalis palikėjo paskutiniąja valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį). Paveldėjimui pagal testamentą teikiama pirmenybė. Senoji ius civile žinijo 2 testamento rūšis: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurijų susirinkimuose. Antrasis – prieš išsiruošusius mūšiui karius. Abi rūšys buvo pakankamai nepatogios, todėl atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai pritaikytas palikėjo interesams tenkinti. Jis visą savo turtą perduodavo jo paties pasirinktam patikėtiniui, kuris įsipareigodavo įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto jo mirties atveju. Rašytinė mancipationem forma labai paplinta. Turėjo būti liudytojų užantspauduotas ir pasirašytas. Buvo ir viešieji testamentai. Reikėjo tam tikrų materialinių sąlygų. Testatorius turėjo turėti testamentinį teisnumą. Testamentas turėjo būti sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausių sąlygų – institutio heredis – visą palikimą testatorius turėjo palikti vienam įpėdiniui. Antrojo įpėdinio paskyrimas. Testatorius galėjo panaikinti testamentą, sudarydamas naują. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per penkias dienas nuo testatoriaus mirties turėjo būti iškilmingai atplėšiamas magistratų ir paskelbiamas.

41. Paveldėjimas pagal įstatymą (ab intestato)

Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl kokių nors priežasčių negalima buvo įvykdyti, buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą. 3 paveldėjimo pagal įstatymus (ab intestato) sistemos: 1- senosios ius civile paveldėjimas pagal įstatymą, kurios pagrindas – agnatinė giminystė. Paveldėjimo teisė priklausė trijų eilių giminėms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi mirusiojo valdžioje buvę asmenys. Sui heredes teisė paveldėti laikė savaime suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminystės laipsnio, tai sąlygojo palikimo dalijimą kartomis. Nesant įpėdinio sui heredes, paveldėti būdavo šaukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnatų, buvo šaukiami gentiles, t.y tos genties, iš kurios buvo kilęs palikėjas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo giminaičiai atsisakė priimti palikimą ar mirė, jis neatitekdavo kitiems pagal eilę įpėdiniams, tapdavo išmariniu (į iždą) arba niekieno. 2 – Pretorinė paveldėjimo teisės sistema – senų ir naujų paveldėjimo teisės nuostatų derinimas. Pretorius savo ediktais šaukė ir kitus įpėdinius, ne pirmos eilės gimines. Jis suteikia kai kurias paveldėjimo teises kraujo giminėms. Pretoriaus ediktas nustatė 4 šaukiamų paveldėti įpėdinių eiles: unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde cognati (visi kraujo giminaičiai); unde vir aut uxor (mirusiojo sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (rėmėsi tik kognatine giminyste) – šaukiami paveldėti visi vyriškosios ir moteriškos giminės kognatai. 4 eilės: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsnį ascedentai (motina, tėvas, močiūtė t.t.); netikri broliai ir seserys ir jų vaikai; kiti šalutinės eilės giminaičiai.

42. Prievolės (obligatio) samprata. Prievolės šalys.

Prievolė yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas – skolininkas privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą. Pagal XII lentelių įstatymą skolininkas atsakė savo asmeniu. Laikui bėgant skolininko asmeninė atsakomybė pasikeitė turtine. Respublikos laik-piu prievolė buvo traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievolių apsaugai tarnavo ieškiniai in personam. Prievolės objektu galėjo būti ir daiktas. Tačiau kreditorius gali jį grąžinti tik iš skolininko. Nuo prievolės atsiradimo pradžios numatytas prievolės pasibaigimo laikas (įvykdymas). Prievolė grindžiama šalių lygybės principu. Iš pradžių prievolės teisinės pasekmės liečia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo ją nustatant. Vėliau imta leisti atstovavimą, asmenų pasikeitimą prievolėje. Novacija – pasibaigimas pradinės prievolės, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukūrimas naujos prievolės, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas būdas – cedentas, skirdamas asmenį, kuriam norėjo perleisti savo reikalavimo teisę, savo atstovu, į ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad visa tai, ką cesionarijus išieškos iš debitoriaus, jis turi teisę niekam neatsiskaitydamas įjungti į savo turtą. Toks atstovas – procurator in rem suam (įgaliotasis savo naudai). Jų santykiai pagrįsti pavedimo sutartimi. Teoriškai R. teisė niekada nepripažino teisių perleidimo prievolėje. Buvo teikiama tik teisminė interesų apsauga. Ceduoti buvo leidžiama ne visas teises. Jeigu reikėjo pradinį skolininką pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo. Prievolių pusėse gali būti vie